Laimės trupiniai

Visas savo vaikystės ir paauglystės vasaras aš praleidau kaime ir šventai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų labai daug atsinešame iš vaikystės.

Tie prisiminimai tokie aštriai tikslūs, jog po trupučiuką nugulė į manuosius „Laimės trupinius“.

Dabar tame pačiame kaime ir pats gyvenu, po tas pačias senutėles obelis karstosi ir mano dukra.

O aš toliau užsirašinėju istorijas, jausmus ir patyrimus.

Kai atsargiai savo tekstus parodydavau daugiau už mane gyvenimo ragavusiems žmonėms, labai dažnai vienas iš įvertinimų būdavo toks: „Dabar apie tai beveik niekas nerašo.“

Noriu tikėti, kad istorijos bus įdomios ir artimos mano amžiaus skaitytojams, o ir vyresnius teleportuos į tuos nerūpestingus laikus.

Penkiolika metų dirbu radijuje – kalbinu žmones.

Išmokau klausytis ir klausti, ko galbūt neklausia kiti.

Nėra neįdomaus žmogaus ir nėra tiesiog blankios neinteresnos gyvenimo linijos.

Turiu gerą atmintį, dažnai atsimenu viską iki smulkiausių detalių. Ir labai bijau šitos dovanos netekti, kalendoriui pridėjus dar vienais metais daugiau.

Todėl rašau.

Rašau, kad tai išliktų.
Rašau tarsi sau, apie save įvairiais amžiaus tarpsniais, tikėdamasis, kad „Laimės trupiniai“ bus ta išsvajota laiko mašina kiekvienam iš mūsų...